Vienas stiprus Vokietija vs Švedija skirtumas yra fika (kultinė švediška kavos pertraukėlė kuri visada yra šventas reikalas ir ne kitaip) koncepto neegzistavimas. Kokios dar kavos pertraukėlės, eikit dirbt! Rezultate, patalpos kur stovi virdulys ir kavos aparatas yra tokios liūdnos kamurkės ir pastatai neprojektuojami su mintimi kad kaip čia sukurt fainą socializavimosi zoną kur tilptų atsisėst daugiau negu du besifikinantys žmonės. Tai tuo pačiu apart pietų stalo nelabai yra progų su bendradarbiais pakomunikuot, pletkais persimest ar kažką. Pritrūkus dėmesio teko ieškot alternatyvių būdų (:

O buvo taip – kavos aparato kamurkėje yra stalčius įrankių, bendram naudojimui. Bet kažkaip buvo labai su peiliais liūdnai, jų su laiku vis mažėjo, kol nieko nebeliko. Tai ką aš, negi gaila, nuvažiavau į IKEA (duh), pagriebiau porą pačių pigiausių peilių SKALAD po kokį eurą-penkiasdešimt, galvoju gi kaip fainai, dabar visi turėsim peilių kokiam obuoliui paskerst ar šiaip, in case of zombių apokalipsė, tai vis geriau negu nieko. Retrospektyviai žiūrint, galėjau jau tada pagalvot, kad jei praeiti peiliai po biški išgaravo, tai logiška, kad ir nauji peiliai ta pačia nežinoma kryptimi iškeliaus, o šventas naivume. Bet čia dabar tik rašant susivokiau.

Anyway, kurį laiką sistema veikė, bet po to kažkaip supratau, kad vis rečiau ir rečiau bematau tuos peilius. Tai kai jau porą savaičių palaukiau po to kai tikrai tikrai paskutinį kartą mačiau raudonuojančias savo peilių rankenas kur nors ir kai viena ilgą antradienio vakarą panižo nagai, nusprendžiau būt pro-active ir imtis priemonių. Su prielaida, kad vietiniams išsiblaškiusiems mokslininkams ir inžinieriams gėdos jausmas ne svetimas. Bet kas juos žino. Dėl gėdos dar niekaip vietinių neperprantu, bet pvz empatijos pas vokiečius tai tikrai mažoka.

Ček zis out, kokį gražų skelbimą (pati!) sumaketavau ir pakabinau virtuvėje. Kaip gerai, kad IKEA turi visų daiktų nuotraukas. Nors aišku daug smagiau anonimiškai tokius dalykus skelbti ir po to su kitais kolegomis nustebusiu tonu pletkavot kas čia taip parašė, o bet tačiau deja šiuo atveju mano vokiečių kalbos žinios dar ne tokio lygio, ir jei su google translate išversčiau vis tiek labai matysis kad nenormaliai parašyta. Ilgai kontempliavau – ar rašyt anonimiškai angliškai? Bet visam pastate užsieniečių baisiai mažai. Rašyt angliškai + vokiškai? Bet vis tiek akivaizdu, kad užsienietis… Prašyt asmeniškai kokio vokiečio, kad išverstų ir tada tik vokiškai anonimiškai kabint? Awkward pokalbis būtų! Padėtis be išeities. Tai sukandau dantis, pagalvojau “tu gali, tau pavyks”, išdidžiai surašiau beveik visai ne pasyviai-agresyvų anglišką tekstą a la “Mieli kolegos, labai džiaugiuosi, kad jums patinka naudotis mano peiliais. Būtų labai šaunu, jei gražintumėte juos į bendrą virtuvę, kad ir kiti galėtų jais pasidžiaugti” ir su “best wishes” net vardu pasirašiau. Ugh, keistas jausmas, bet ką padarysi. Such proud, much brave.

Per pusdienį vienas peilis grįžo, yay! Tiesa, į stalčių įmestas nenuplautas, tai čia gal koks pasyviai agresyvus atsakas? O gal man jau paranoja? Niekada nesužinosiu ((: Tuo pačiu, šiandien pokalbių kiekis ir trukmė stovint prie beužverdančio virdulio gerokai padidėjo, yeah! Vienai bendradarbei sukilo sena nuoskauda kai jos atneštos medinės pjaustymo lentelės išgaravo. Kita atsiminė kažkokį labai gerą ilgą peilį tortams, kuris irgi jau senai dingo ir t.t. Žodžiu, daviau tautai progą palinguot galvom, prisimint senai dingusius daiktus, apkalbėt teorijas kur gi tie daiktai dingsta ir šiaip! Ir net su manim savo noru angliškai pakalbėt, ohoho, čia tai jau tikrai ne kasdienis įvykis! Win-win. Jei dar antras peilis pareis tai bus tripple-win, bam.

Būtų aišku labai (win-win)^2 (ta prasme keturi), jei pradėčiau naują judėjimą, kur visi drąsiai ant lentos praneša kai pasigenda bendrų rakandų, bet jau čia turbūt iš fantazijos srities… Laikysiu sukryžiuotus pirštus. O ką naudingo šiandien nuveikėt jūs? ((:

Hop hop, o štai ir praskrido jau net du metai kaip kasdien turiu progą matyti Schwarzwaldo viršūnes, maitintis Butterbrezel ir bandyt suprast vietinį badišką dialektą, kuris skamba kaip kad kokie Vokietijos suvalkai, tik dar bulvę burnon susidėję! Waš machšt du? Štai jums daug padriko teksto. Su paveiksliukais!

Šiandien galvojau, o kodėl aš taip visai neberašau nieko į blog’ą? Na, apart akivaizdžių priežasčiu, tokių kaip Facebook, kur įmeti vieną sakinį, kokį gražų paveiksliuką, na ir kaip ir jau pasireiškei, feedbacko gavai, ir užtenka. Bet kad jau du metai praėjo, tai galima biški pakontempliuot, ką pavyko per tiek laiko nuveikti (: Gi nėra, kad Vokietija būtų nuobodi ir čia nieko nevyktų. Freiburge visą laiką kažkas vyksta. Tik aš dažniausiai nelabai suprantu kas. Nes jie neturi įpročio renginių plakatuose trumpai ir aiškiai parašyt kas ir kaip. Arba iš vis renginys plakatų neturi. Arba jei protestas tai būtinai su kilometriniais pareiškimais ar kažkokiais gudriais žodžių žaismais, kur pro šalį einant nežinai ar tu už ar prieš. Daugiausiai sužinau kai po fakto perskaitau vienintelį pakenčiamą portalą apie miesto gyvenimą www.fudder.de, nes nu kam anonsuot kažką ir reklamuot, gi geriau apžvalgą po to parašyt, doh! ((: Anyway, kol kas diagnozė tokia: kai jau gyveni ne pirmoj užsienio šaly, matyt jau kampai visi gerai pašlifuoti ir nebesiparini dėl kiekvieno menko kultūrinio skirtumo ir nebegalvoji kad verta raportuot. Much adult, so experience! Tiek kad dabar prie nostalgijos Lietuvai dar prisidėjo ir nostalgija Švedijai, pasireiškianti dažnu Ikea lankymu ir visokių tradicinių švediškų bandelių kepimu atitinkamomis progomis. Kurių niekad nekepdavau, kol gyvenau Švedijoj, of course. Taip pat vis dar kiekvienais metais žiūrim švedišką Melodifestivalen (Eurovizijos atranką), gerai kad dar švedų kalbos įgūdžius vokiečiai ne visai sunaikino, tai va bent tiek naudos kad supranti visus vedėjų bajerius. Ech, tas švedų mokėjimas iš savęs pasijuokt, nesusireikšmint ir atvirai pripažint visas klišines situacijas. Jätte kul!

Šiaip kasdienybė tai gal tikrai mažiau exciting negu buvo Erasmus ar šiaip Linköping laikais, bo ten gyvenimo tikslas buvo PhD, kas reiškė, kad buvo normalu sekmadienį aštuntą vakaro sedėt labėje ir tuo džiaugtis (arba labai norėti įspirti aparatui, maždaug 50/50). Buvo normalu mosuoti veržliarakčiais rakinėjant good old Ragnarök, vynioti vakumines mašinas ar dulkių siurblio vamzdį ar savo rankoves į aliuminio foliją, kartais iškepant dar kokį pyragą, ir šiaip tiesiog mirkti toj biški išprotėjusių žmonių pilnoj akademinėj aplinkoj. Tuo tarpu Freiburge būnant group leader Fraunhofer institute viskas kažkaip sėsliau, namai – tramvajus – darbas – tramvajus – namai. Tramvajus!! Kasdien! And did I mention tramvajus? Be to savaitgaliais net nelabai ir galima kažką darbe daryt, čia jums ne kažkokia hipių akademinė įstaiga, čia jums rimtas vokiškas taikomųjų mokslinių tyrimų institutas, kur ryte ir vakare kaip kokiam silkių fabrike su čipu pasižymi kada atėjai ir išėjai, tikslas yra šimtas milijonų pinigų iš pramonės o ne kokie tais fundamentiniai tyrimai because science. Tai žodžiu, įdeda tave į tokią tvarkingą dėžutę ir sedėk ten kaip varžtelis. Labai įdomi patirtis, priverčianti kitu kampu pažiūrėt į mokslą ir mokslo santykį su realiu pasauliu išlipant iš akademinio šiltnamio, kuriame realiai praleidau visą savo gyvenimą iki išsikraustymo į Freiburgą.

Taigi, per du metus darbe užgyvenau: du studentus, kuriuos pasamdžiau pati, du studentus, kuriuos man permetė vykstant departamento reorganizacijai, vieną techniką mosuojantį veržliarakčiais, vieną didelį ir labai shiny aparatų clusterį, susidedantį iš Evos, Wally (kultūriniai skirtumai – kai kiniečiui pasakai Eva, tai vietoj biblijinių asociacijų gauni multikus) ir beveidžio SPM-3, tris kaktusus, ir vieną Kangaroo paw augalą, kurį jau spėjau ir nužudyt neprilaistymo/sekretorės-perlaistymo/damušimo-rūpesčiu būdu. Prispausta prie sienos parašiau tris marketinginius iš tuščio į kiaurą blabla, iškepėm jau 200+ bandinių (kai kurie iš jų net visai nieko), šiek tiek mokslinių straipsnių, apturėjau didelę garbę kviestinę prezentaciją nitridų konferencijoj Floridoj daryt, ir net jau beveik dažniausiai žinau kada kokį beprasmį popierių reiks pildyt, yeah! Projektas vėluoja kaip nežinau kas, nes kol visus shiny aparatus nuperki ir sumontuoji tai jau žiūrėk pusantrų metų ir nėr. Bet dabar jau lyg viską ko mums reikia turim, cituojant FF dėstytojus “beliko suintegruoti” ((: yeah… good luck with that.

Na dar laisvalaikiu čia paropinėjam po kalnus o taip pat vynuogynus, pavažiuojam karts nuo karto į Prancuziją beigi Šveicariją… You know, the usual stuff (; Kur bepasisuktum, labai gražu, nežinai žmogus kur dėtis nuo tiek visko aplink. Žieminiai žygiai: 3 vnt, žygiai kur turėjo būt pavasaris, o bet kalnuose staiga tapo žieminiu: 1 vnt, grybų medžioklė: 5 vnt, iš jų 3 net actually su grybais. Iš pradžių su Brangiuoju buvom labai pasimetę kur gi čia tų grybų ieškot, gi kalnų šlaitai labai statūs, ir šiaip viskas visokiais nevykusiais bukmedžiais apaugę po kuriais grybai nelabai veisiasi. Finale dedukcija įvyko pamačius random alaus išvežiojimo sunkvežimį, ant kurio tento puikavosi baravykas, na tai ir nuvažiavom tos alaus daryklos kryptim. Tai jau kitiems metams medžioklės plotai žinomi ((: Tuo tarpu paukščių stebėjimas yra šiek tiek apleistas, apart to, kad miesto upėje gyvena pilkieji garniai ir vandens strazdai ir net kažkokios geltonos kielės, naktį pro langą ataidi iš kalnų pelėdų ūkavimai, o darbe virš lauko skraido rudasis peslys. Arčiausiai paukščių stebėjimo turbūt buvom praeitą pavasarį, kai sužinojom, kad Kaiserstuhl vynuogynuose veisiasi bitininkai ir  mano svajonių paukščiai kukučiai. Tai bitininkus visai neblogai pavyko pamatyt, o kukutį tai tik išgirst, pirmą kartą gyvenime (oh, the excitement). Reiks bandyt dar kartą.

Speaking of vynuogynai, tai įdomus čia toks kraštas, kur nuo Prancūzijos skiria tik Reinas, tai reiškia, kad vietiniai gyventojai tokie biški ne visai tikri vokiečiai. Labai daug visokių pavasario ir rudens vyno švenčių, aibė vietinių vyndarių, o smagiausia tai aišku kad tie vynuogynai neužtverti, visur galima vaikščioti, pamatyti kuo skiriasi skirtingų rūšių vynuogės, fun fun fun.

Taip, apie ką aš čia… Geriausias naujas išmoktas meteorologinis reiškinys yra inversija, kai nuo kalnų į mūsų slėnį nusileidžia rūkas ir viskas yra totalioj migloj, tuo tarpu biški palipus į kalnus atsiduri virš debesų, kur šviečia saulė ir labai labai toli matosi. Jau du lapkričius iš eilės taip ir buvo. O dar šiemet kaip šilčiausiam Vokietijos miestui, tai kažkaip žiemos nepagailėjo, kol mes per Kalėdas tamsiai ir šlapiai sedėjom Vilniuj, pasirodo Freiburg buvo balta balta kur dairais, naktimis spaudžia net iki kokių -10°C tai čia žinote ne juokai! Rašymo momentu irgi čia šalčiau negu Lietuvoj, kažkodėl. Vietiniai tokie irgi biški pasimetę kas čia kaip. O bet tačiau žiūrėti į baltus laukus o ne pernykštę žolę ir dirvonus yra daug smagiau.

Nepaisant to, kad vietiniai kalba labai keistai ir nuolat prieš kažką protestuoja, tai turi jie ir gerų ypatybių aišku. Mieste visi labai draugiški ir atsipūtę, labai daug mėgstančių vaikščiot basomis, labai daug kokybiškų gatvės muzikantų, visi labai stengiasi rūšiuot ar bent jau antrą kartą panaudot kažkokius daiktus – dėl to juos kalnais palieka suverstus ant gatvės, mol kam reiks tas pasiims. Taip jau mūsų namie atsirado greitpuodis, pintas krepšys ir net pora vokiškų receptų knygų. Patys irgi kažką ko nebereik, bet gal dar kas gali panaudot esam išdelioję, tai jau labai oriai jautėmės ((: Krepšį (ir uzboną) tiesa radom kaip tik kai pernai ėjom pasivaikščiot palei Dreisam upę ir netyčia užėjom ant savitarnos gėlių lauko – parašytos kainos, pinigam įmest yra betone giliai giliai kažkokia dėžė paslėpta (na pasitiki žmonėmis, bet ne naivūs gi), skink pats ką nori kiek nori, va dar jums peiliukas. Apsitulpinom tą kartą kaip reikiant, fainai kažkaip kai gali sau susikomponuot šviežiai nuo pievos (: Taip pat geras būdas gaudytis kada kas žydi, nes ten pradedant tulpėm ir narcizais, per bijūnus, irisus ir gladioles viskas pasibaigia saulėgražom, now I know. O tas nuo gatvės gautas krepšys dabar kiekvieną šeštadienį yra pagarbiai nešamas į turgų, kur perkam viską, ką vietiniai ūkininkai moka ir gali užaugint. Džiaugsmo labai daug kiekvieną kartą (:

Pabaigsiu šį padriką įrašą labai netikėta atomazga, kodėl vis dėlto po dviejų metų tylos aš pasiryžau vėl čia kažką paskrebenti. O gi įvyko tam tikras fazinis virsmas mūsų gyvenime, kai staiga supratau, kad jau matyt mes tikrai pilnai įsiintegravom į vietinę visuomenę – pagaliau įsigijom Tortenbutler tortų nešiotuvą!!! Man atrodo čia yra pagrindinis privalomas buities rakandas kurį turi absoliučiai visi mano Freiburge sutikti vokiečiai. Pastoviai tramvajais ir dviračiais (tramvajus!) visur juos tamposi, dažniausiai pilnus vokiško Käsekuchen, bet nebūtinai. Mano atveju, darbe inicijuoto “bake-off” pyragų kepimo a la konkurso dėka teko išbandyt savo jėgas kepant austrišką klasiką Sachertorte kurio nu niekaip kitaip nebūčiau galėjus transportuoti, ir nors mano tūpa orkaitė buvo labiau nusiteikus kept švedišką Kladdkaka variantą skystu vidum, bet gavosi supermega šokoladinis omg koks tortas, tai nelabai liūdėjau nors ir taškų per daugiausiai negavau. Bet tai va, grįžtant prie Tortenbutler – integracija į naują šalį vis dėlto užtrunka šiek tiek. Bet kai jau pasieki šio keisto daikto pirkimo laiptelį, gali sau oficialiai pasakyt – this is home now (:

Guten Morgen, guten Morgen!

Lauke +6.9°C, pučia 1.7m/s vėjas, saulė generuoja 311 W/m^2 (http://www.mif.uni-freiburg.de/stationlive/), vietinė universiteto radio stotis Echo FM groja šaunų reggie apie Freiburg ir šiaip gyvenimas gražus (:

Taip jau pasisuko viskas, kad sausio 26 susipakavau visą savo švedišką turtą (ar tiksliau, tiek kiek tilpo į du lagaminus ir labai-rimtos-mokslininkės-portfelį) ir persikrausčiau į Freiburg im Breisgau – šilčiausią Vokietijos miestą Juodojo miško papėdėje, oh yeah.

O viskas buvo taip: vasaros pabaigoj vyko nitridų konferencija Wroclawe. Vieną dieną pakeliui namo konferencijos dalyvių prikimštame tramvajuje su vienu užsimezgė standartinis pokalbis “Iš kur tu? a.. O aš iš … Kuo užsiimi? – O, kaip įdomu. Aš? Aš darau tą ir aną o konkrečiau tai su skandžio aliuminio nitridu blabla“. Dažniausiai šitoj vietoj keistai į mane pažiūrima, nes nu kam į gražius tyrus Al, Ga ir In nitridus kišt kažkokius brudus tokius kaip skandis ir itris? Bet o tačiau, nuo čia pokalbis biški netikėtai pasisuko “ScAlN, ane? O, geras, mūsų institutas kaip tik pradeda dirbti su šita medžiaga ir dar nelabai turim informacijos. -Tai aš jum galiu atsiųst viską viską, gi negaila, duok kontaktus! -Tralialia kaip gerai, va mano kortele oj jau mano stotelė na tai atia“. Labai geras totally random pokalbis, po kurio papuoliau į Fraunhofer instituto radarą, atsiminė mane kokią savaitę iki “Fraunhofer Attract” granto deadline, spėjom parašyt ir paduot, tada važiavau į Miuncheną projekto mokslinės prasmės apgint ir atsakinėt į visokius human resources do you think you are a good leader blabla klausimus, kažkaip aš juos ten labai aišku sužavėjau ir štai aš jau čia, Fraunhofer Institute for Applied Solid State Physics Freiburge! Da project leader dr shiny ((:

Vis dar bandau suprasti, kad viskas, dabar gyvensim čia, bent jau ateinančius penkis metus. Labai keista buvo palikt Linköpingą ir suvokt kad ten kaip ir nebegrįšiu, nebent aplankyt draugų, tik trumpam, tik į svečius. Dar buvo labai keista kai vasario pabaigoj Brangusis visą visą mūsų turtą kartu su krovikais supakavo į sunkvežimį, ir daugiau Švedijoj jokių daiktų nebeturim ir mūsų švediškų namų niekada nebepamatysiu… Atia Švedija, it’s been fun. Kiekviena šalis turi savų privalumų ir trūkumų, ir per tuos 7 metus radau ir vienų ir kitų, bet tikrai nesigailiu ten kadaise iškeliavus (:

Bet užtat kaip idomu dabar atrasti naują miestą, prisijaukinti jo mažyčiais akmenukais grįstas gatves ir vandens latakus, tramvajus ir spalvotus senamiesčio fasadus, naują butą ir naują darbą! Manau pavyks ir čia kažkokias šaknis suleist, nusprendėm, kad nereikia galvoti apie tai kur teks keliauti po to, reikia gyventi dabar, įsikurti ir jaustis kaip namie. Gal kiekvieną kartą kraustantis tampa vis lengviau?

Aišku, apart romantiško senamiesčio ir kalnų visur aplink yra ir labiau buitiškų reikalų – visokie kvaili vokiški popierizmai ir taisyklės, darbe kitokie tempai ir neįprasta sistema, ryškus kalbos žinių trūkumas ir paprasčiausi bandymai nusipirkti ką nors valgomo ((: Ar žinojote, kad dickmilch yra kaip lietuviškas gabaluotas rūgpienis? Dabar ir mes žinom! O grūdėta varškė pagal vokišką logiką priklauso sūrio skyriuje… Eh… Warum nicht, oder? Na, bent kalbos žinios tai gerėja ne dienom, o valandom, tikrai spaudimas ir poreikis didesnis negu pas švedus (:

We will survive. Genau. Sekantis gyvenimo nuotykis prasideda!..